Ačiū

         Sugalvojau, kad norėčiau padėkoti visiems kas vaikystėje, mokykloje ar bilekur kitur iš manęs tyčiojosi. Keistai sakamba, bet taip, ačiū jums. Taip tada mano gyvenimas buvo tiesiog nepakenčiamas, budavo skaudu. Mokykloje (išskurus paskutiniaisiais metais, jie buvo nuostabūs) jaučiausi vieniša, nes neturėjau dragų. Bet supratau vieną dalyką. Dabar esu tokia kokia esu dėl to ką patyriau būdama jaunesnė. Buvau nedrasi, nepasitikinti savimi, užsidariusi, pažeidžiama, visiška nevykelė. Per psichologiją mokėmės, kad tokie žmonės užgauliojami dar labiau užsidaro savyje, pasidaro dar nedrasesni, linkę pasiduoti, kai ištinka nesekmė. Deja aš su ją nesutinku. Arba aš tiesiog esu išimtis. Nes dabar esu visai kitas žmogus. Manau, kas mane pažysta pasakys, kad ko jau ko, bet drasos, pasitikėjimo savimi, atkaklumo ir ryžto  man tikrai netrūksta. O ko jau neturiu, tai kulumo ( žinoma išskirtiniais atvėjais tenka būti ir šiekitek kuliai). Iš melancholikės pasidariau cholerike, kaip pasakytų psichologijos dėstytoja. Esu energinga, spontaniiška, užsidegusi, optimistiškai žiūriu į pasaulį. Ir esu tokia, nes man nepatiko patyčios ir norėjau pasikeisti. Esu girdėjus tiek skaudžių žodžių, kad dabar mane sunku įskaudinti. Tą gali padaryti tik man artimi žmonė, kurie man rūpi. Bet dar išmokau ir ne visus prisileisti arti savęs, nes supratau, kiek daug veidmanių žmonių mane supa, gerai, kad dabar jau galiu juos perprasti. Tie visi šlykštūs žmonės man parodė, kokia aš nenoriu tapti. Tad AČIŪ, kad padėjot tapti geriasniu žmogumi už jus. :)

P.S. Ir aišku ačiukas tiems, kurie visada su manimi buvo nuoširdūm, draugiški ir šilti. Jūs mane ir išmokėt, kad ne viskas gyvenime yra bogai. Dar didesnis AČIŪ tiems, kurie tapot mano draugais (manau žinot, kas jūs, o jei ne tai prašau man pranešti, nes aiškiai per retai parodau, kokie jūs esat man svarbūs :*).