Hate this!

Nekenčiu,nekenčiu, nekenčiu! Nekenčiu, kai žmonės man meluoja, apsimeta, nuslepia, nutyli...Ne-ken-čiu!
Savaime suprantama, kad nesu iki galo atvira su visais, bet draugai...Draugai nemeluoja, nenutyli, geriausi iš jų neturi paslapčių, nes vienas kitu visiškai pasitiki. Draugai neapsimeta nesuprantą, kad tave įskaudino, ne, jie atsiprašo, apkabina ir bando daugiau tų klaidų nekartoti.

Nekenčiu, kai draugai laiko mane savaime suprantamu dalykų. Mano, kad nepasikeisiu ir niekada "neišaugsiu" iš darugystės su jais. Bet jie klysta. Aš bręstu, o su tuo ateina ir daugiau sveiko proto. Aš pradedu nebekartoti  tų pačių klaidų vėl ir vėl. Pavyzdžiui, suprantu, kad negaliu laikytis įsikibusi to, ko trokštu, bet deja negaliu nebegaliu turėti. Arba pagaliau įsisavinu, kad negaliu stengtis susigražinti to, kas jaus senai dingę. Kad ir kaip to trokščiau tai neįmanona.

Kaikurie žmonės mokosi atlaidumo. Aš priešingai - mokausi nebeįsileisti į savo gyvenimą žmonių, kurie mane vis skaudina. Ar tai gerai? Atvirai pasakius nežinau. Sugebėjimas atleisti ir pamiršti labai svarbus. Bet šiuo gyvenimo momentu man svarbu išmokti išbraukti tam tikrus žmones iš savo gyvenimo, pamiršti juos ir dėl to nesigailėti. Nelengva, bet juk tai aš -  tikrai sugebėsiu. :)

{You know you like me better his way}